Čekoniškių verbų ir buities seklyčia

Čekoniškių verbų ir buities seklyčia – kultūros paveldo puoselėjimo erdvė, kviečianti lankytojus susipažinti su šimtmečius skaičiuojančia vietos tradicija. Seklyčioje saugoma ir pristatoma verbų rišimo istorija bei buities eksponatai, atspindintys šio krašto gyventojų kasdienį gyvenimą ir papročius.

Seklyčioje demonstruojami autentiški namų apyvokos daiktai, baldai, tekstilės dirbiniai, taip pat verbų rišimo įrankiai ir medžiagos. Ypatingas dėmesys skiriamas vietos amatininkių kūrybai – čia galima išvysti tiek seniausias, tiek šiuolaikines verbas, sukurtas laikantis tradicinės technologijos. Seklyčios ekspozicijoje rodomos įvairių dydžių ir savitų formų (volelinės, plokščiosios, rykštelinės, figūrinės ir kt.) Vilniaus kraštui būdingos verbos.

Vilniaus verbos – tai ant sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai supinta spalvinga rykštė, įvairaus rašto, susidedančio iš savitai derinamų įvairiaspalvių džiovintų augalų, sausučių žiedelių, nudažytų skiedrelių, su viršūnėje įpintu pilkų ar žaliai dažytų ežerinių smilgų kuokštu, maždaug pusmetrio ilgio, įvairaus storio. Tradicinės Vilniaus verbos daugiausiai buvo pinamos derinant ryškių spalvų žiedelius, įvijiniu raštu, primenančiu virvės įvijumą, o dabartinės – dažniau pilkos ar pastelinės spalvos, jų raštas komponuojamas paprasčiau.

Verbos simbolizuoja gyvybę, atgimimą, pavasarį ir nuo seno buvo nešamos į bažnyčią Verbų sekmadienį, kur pašventintos įgaudavo apsauginių savybių – tikėta, kad jos saugo namus nuo blogio, gamtos stichijų, ligų.

Lankytojai kviečiami ne tik apžiūrėti ekspozicijas, bet ir dalyvauti edukaciniuose užsiėmimuose, kurių metu mokomasi verbų rišimo amato. Tai puiki galimybė iš arčiau pažinti Vilniaus krašto kultūrinį paveldą, bendruomenės puoselėjamas tradicijas ir kūrybinį vietos žmonių potencialą.

Seklyčia yra ne tik muziejus, bet ir bendruomenės susitikimų, švenčių ir kūrybinių dirbtuvių erdvė, puoselėjanti tautinį tapatumą ir kviečianti kiekvieną pažinti gyvąją kultūrą.